Pamačiau anądien pas draugę namuose žydint narcizus. Tiek džiūgavau dėl jų, kad žmogus nesusiturėjo ir kitą dieną man padovanojo krūvą, dar besiruošiančių skleistis žiedų. Tačiau jie pradėjo džiūti. Laukiau to gaivaus žydėjimo gūsio, ir nieko.
Lygiai taip pat laukiau įkvėpimo parašyti, kas šiame puslapyje slepiasi “už kadro” . Supratau, kad laukti nėra ko.
Fotografuoti pradėjau nuo du tūkstančiai keturioliktųjų, dar dirbdama banke. Savo pradžia laikau projektą 365 (kasdien fotografavau ir kėliau viešai po nuotrauką visus metus). Tai buvo wow mokykla. Pradėti ir užbaigti iki galo. Jaučiau beprotišką palaikymą (ypatingai daugelio kolegų) ir piktą juoką už nugaros. Čia nukrypsiu, kažką pradedant daryti, visada atsiras, net iš artimos aplinkos, kurie į tave žiūrės skeptiškomis akimis, o tau pasisekus, paplekšnos per petį ir pasakys, aš visada tavimi tikėjau.
Kas dar neturi žalio supratimo apie mane, ko gero jau suprantate, kad mėgstu pakalbėti. Taip, didžiausia dovana fotografijoje – bendravimas. Iš jo pasikraunu energijos ir dėl to ši veikla mano gyvenime yra pagrindinė.
Fotografuoju žmones. Atvykstu ne tik fotografuoti, bet kartu išgyventi akimirkas svarbiais gyvenimo etapais.
Atrandu save, kuriant portretus. Ypač patinka #pasileidusiosPlaukus ir #pasileidęPlaukus idėja.
Šeimos – man kaip atskiros valstybės, kurias smagu atrasti ir jose pagyventi. Vertinu tikrumą, todėl mano nuotraukos transliuoja, to siekiu, nuoširdžią emociją. Mėgstu veiksme pagautas akimirkas, kai žmonės gerai jaučiasi mano kompanijoje, o aš jų.
Esu laiminga, kai pajaučiate iš nuotraukų besiveržiančias savo emocijas ir meilę gyvenimui. Linkiu nesprausti šių nuostabių dalykų į rėmus, mylėti save, kokie esate, net jei manote, kad esate netobuli. Juk tobulų tiesiog nėra.
*** Nesu tikra, ar tai buvo geriausias prisistatymas, bet, tikiuosi, pajutote, kad jis iš dūšios. Dėkui už draugystę.
p.s. Nusipirkau sau naujų narcizų!
Nuotr. aut. Vidūnas Kulikauskis