O jeigu lis visą naktį, tai gali jūra atsirasti.

Jūra emocijų, neabejotinai.

Atvažiavau fotografuoti poros, ir prapliupo. Kavinukė prie jūros Ateik Ateik visus mielai priėmė sušilti. Kol mano pora laukė nurimstant lietaus mašinoje, aš užnorinau žmones, esančius kavinės viduje, vėl išlysti į lietų ir juo pasidžiaugti. Taip, drąsos tam reikėjo 🙂 #pakutenkrutiną – taip sakant, mano gyvenimo kredo 😎

Ir štai – šlapi plaukai, nuo lietaus blizgančios akys, juokas, perrėkiantis vėjo šuorą. Neprašytos nuotraukos visada tokios – jose viskas tikra. Nieko neplanuota, bet viskas savo vietoje.

O juk dažnai būna atvirkščiai: žmonės ateina pasiruošę fotosesijai, išglostytomis šukuosenomis, su aiškiu įsivaizdavimu, kaip turėtų atrodyti. Bet tada nutinka gyvenimas – lietus, vėjas, netikėtas apsikabinimas, tas šiltas juokas, kai kažkas netyčia įmina į balą. Ir būtent tai – gražiausia.

Arba kaskart mieste besidarbuojant man patinka po visko užsukti į 10 Tiltų kavinę pasižvalgyti pro langą, netyčia sutikti gerą pažįstamą ar tiesiog pasimėgauti stabtelėjimu, kvepiančiu kava. Bet viso šito nebūtų be žmonių. Šįkart visiškai neatsipyriau jų šilumai. Gražia šypsena spinduliuojanti barista, pati kamera, šalia būdama nerimsta.  Ir žvilgtelėjau per 📷 langelį.

Tai kas svarbiau: kad viskas būtų tobula ar kad būtų tikra?