Pavasarį suvokiau, kad mano jaunėlei beliko metai su trupučiu darželyje, nusiminiau, kad daug kas praleista dėl karantininio laikotarpio. Net pasididžiavimo ašarą nubraukt nebuvo progos klausant savo vaiko aktų salėje, deklamuojant eilėraštį prieš publiką.

Galvojau, ką čia jau pakeisi. Bet susivokiau, kad juk aš #padedunepamiršti. Susiderinau visus formalumus ir “įsiprašiau” dienai pagyventi vaikų ritmu, pakvėpuoti jų oru, kalbomis, susikaupimu, juoku ir žinoma, darželio maistu 🙂 Šis visada primena man mano vaikystę.

Pirmą valandą visiems buvo įdomu, kad jie šįkart ne vieni, į mane vis žvilgčiojo. Tačiau greitai pasilikau savo kamputyje, nepastebėta, tyliai,  kartu pagyventi. Neįkainojamas laikas ir patirtis įamžinti dalykus, kurie yra tokie gryni.

Darželis lopšelis “Vyturėlis”, Klaipėda, 2022 m. pavasaris