Projektas 365

Apie tai, kas man svarbu. Būna taip, kad atsitinka, bet ne veltui. Ir viskas pasikeičia. Bet pasikeičia taip, kad net pačiam sunku patikėti.

Visą laiką mėgau fotografuoti, pleškindavau su „muilinuke“ viską iš eilės, visus draugų susibūrimus, šeimos šventes ir tai kas pro langą, ir už jo. Vieną gražią dieną užmačiau viename socialiniame tinklalapyje kolegos asmeninį projektą, KASDIEN visus metus kelti viešoje erdvėje po 1 nuotrauką. Labai pasidžiaugiau idėja, ji vis kirbėjo mano galvoje, bet nemaniau, kad jos galiu imtis, nes aš jokia gi fotografė.

Atėjo tokia diena, kai mano mažoji dukrytė mylimą „muilinukę“ (ne)tikėtai numetė ant grindų ir štai atėjo metas naujam fotoaparatui.

Naujas daiktas namuose įnešė daug džiaugsmo, fotografavau dar smagiau. Ir eilinę dieną mintimis vėl grįžau prie kolegos projekto. Netikėtai gavau iš jo paskatinimą, keletą dienų pagalvojau ir ėmiausi.
Ėmiausi nedrąsiai, tačiau užtikrintai.

Taigi esu dėkinga fotografui Andriui Mačiūnui, kuris vis kartoja, kad pradžia yra tada, kai pradedi, nepaisant, ar šiandien pirmadienis, ar gruodžio 31 d. Štai pirma pamoka, ko mane išmokė 365. Antra pamoka: kantrybės ir disciplinos – tikrai nelengva kiekvieną dieną sąžiningai prieš save surasti tai, ką nori pasakyti ir išreikšti, o kartais tiesiog nutylėti. Trečia pamoka – fotografijos žinių. Štai čia pasitvirtina gera sena liaudies mintis, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo daugiau medžių, tuo daugiau galimybių, pridėsiu nuo savęs. Daugiau nesiplėsiu, nes …
… TAI tikrai labai vertingas asmeninis projektas. Mėgstantiems stabdyti akimirkas rekomenduoju ji pasidaryti.

Taigi grįžtant prie Andriaus Mačiūno – AČIŪ Tau. Dėkojau tau jau ne kartą ir dar dėkosiu už visas pamokas, patarimus. Už palaikymą, kai jau atrodė, kam visa tai. Už žodžius, kurie niekada nebuvo šiaip sau. Už tai, kad paskatinai ir patikėjai! Patikėjau ir aš!

Man mielas ir labai svarbus 365 yra čia.

Priimkite iššūkius ir stebinkite save ir pasaulį!